Apie mane:
Esu Jurgita. Žmona, dviejų vaikų mama. Darbas mano susijęs su gydymu rankomis. Esu masažuotoja, kineziterapeutė.
Trumpai papasakosiu apie save ir apie savo dvasinio kelio paieškas.
Nuo vaikystės jaučiau, kad yra kažkas daugiau nei mes matome plika akimi. Kad mus supa ne tik materialus pasaulis, bet ir energetinis. Ta vidinė nuojauta (nors nieko tuo metu nenumaniau) manyje gyveno iki 35 - rių metų. Sulaukus 35-to gimtadienio į mano gyenimą atėjo sukrečiantys įvykiai. Perdegimas darbinėje sferoje, gyenimo esmės, vidinio džiaugsmo praradimas... Jaučiau, jog pasiekiau visišką psichologinį ir dvasinį dugną. Šis periodas privertė mane sustoti, peržiūrėti iš pagrindų visą savo gyvenimą. Šie įvykiai buvo duoti ne šiaip sau, o tam, kad pabusčiau iš gilaus letargo miego. Gyventi "autopilotu" ne žmogiškosios prigimties užduotis. Supratau, kad į šią gyvenimo duobę aš papuoliau, kad pradėčiau gilintis į save, į savo tikrąją gyenimišką užduotį, pažadinčiau vėl savyje džiaugsmą ir didelį vidinį kūribiškumą, kurį užgožiau per pastovią kontrolę, vidinę įtampą bei visiško poilsio nebuvimą. Nemokėjau ilsėtis, tiesiog būti nieko neveikiant. Tokiu būdu prasidėjo mano dvasinis kelias, kuris tęsiasi jau aštuonerius metus....
Esu dėkinga, kad gyvenimas suvedė su mokytoju Dmirtijum Trockiu. Kuris sugebėjo parodyti mano negatyvias charakterio savybes, kurios privedė prie šios išsitaškymo būsenos. Gyvenimas suvedė su Reiki meistre, kad man padėtų atsistatyti energetinį balansą. Per seansus prisiliečiau prie energijų, kurias, kaip minėjau, jaučiau nuo vaikystės. Ir vedama didelio noro gilintis į energijų pasaulį baigiau I,II ir III Reiki energetinio gydymo lygius ir patapau Reiki Meistre.
Tuomet, dėka vienos klijentės, kuri mane nusivedė į transformacinį žaidimą "Lilą", sugebėjau šiek tiek kitaip prisiliesti prie savo gyvenimo kelio ir pamačiau, kurioje srityje būtina korekcija. Žaidimas parodė, kad esu visiškai ištaškiusi savo moteriškumą ir gyvenu moters kūne su vyriška energija. Ir būtina grąžinti savo prigimtinę energiją sau. Per paieškas, kurios galėtų man grąžinti tai ką pamečiau, atėjo galybė praktikų. Jos įsiliejo į mano kasdieninę rutiną. Tai buvo laikas sau: šokiai išlaisvinantys kūną ir vidinę energiją, kvėpavimo praktikos, Reiki seansai, meditacijos, kelionės....
Per tą periodą ne vien praktikavau, bet ir gilinau žinias. Baigiau tarptautinę Lilos vedlių mokyklą "Omkara" ir patapau transformacinio žaidimo Lila vedle. Baigiau bioenergetikos ir ekstrasensorikos kursus, patapau Reiki Meistre( mokytojas Sigitas Povilaitis ir Indiška Reiki mokykla), Indijoje gilinau žinias kvėpavimo ir kūną išlaisvinančias per šokį technikas. Esu inicijuota į perlamutrinę Tantrą ( mokytojas Tibeto vienuolis Džordže Rimpoče).
Kuo toliau, tuo labiau Atrandu savyje Moterį – ne per išorę, o per vidinį tylos šauksmą.
Eidama dvasiniu keliu vis dažniau grįžtu prie savo šaknų – prie minkštumo, jautrumo, intuicijos. Tai moteriška energija, kuri ilgai manyje buvo nugrūsta į šešėlį. Buvau įpratusi veikti, stengtis, kontroliuoti... Bet moteriška dvasia kviečia pasitikėti, išjausti, įsižeminti.Dabar leidžiu sau būti švelnia, netobula, keistis. Tai nėra silpnumas – tai tikroji stiprybė. Kai atsiveriu savo ciklams, emocijoms, intuicijai – jaučiu ryšį su savimi, su Žeme, su Gyvenimu.
Būna dienų, kai viskas atrodo aišku – tylu viduje, širdis atvira, lengva būti. Bet yra ir tokių, kai kyla abejonės, pavargstu nuo savo minčių, pasimetu. Anksčiau save dėl to teisdavau. Dabar mokausi priimti ir tai – kaip proceso dalį.
Dvasinis kelias man tapo ne pabėgimu nuo gyvenimo sunkumų, o gilesniu žvilgsniu į juos. Mažiau bėgimo, daugiau buvimo. Mažiau kontrolės, daugiau pasitikėjimo.
Ši kelionė tęsiasi. Lėtai, bet nuoširdžiai. Ir žinau – einu ten, kur reikia. 💫